Net jei nesate girdėję stilistės Viltės Kinderevičiūtės vardo, bene neišvengiamai esate matę jos darbų. Galbūt žiūrėdami populiariausių šių dienų muzikos atlikėjų klipus, apsilankę jų koncertuose, socialiniuose tinkluose sekdami įžymybes ar ant didžiausių šalies žurnalų viršelių. Viltė – viena iš aktyviausiai ir, drįstu teigti, kokybiškiausiai dirbančių stilisčių Lietuvoje, kuri į mados lauką įveda ne tik hiphopo kultūros elementų, bet ir populiarina vintažą bei palaiko jaunus šalies dizainerius. Matyt, jos Instagram vardas Vunderkindė tikrai pasirinktas taikliai.

Pokalbio su Vilte metu pavyko paliesti nemažai temų, nuo darbo su socialinių tinklų žvaigždėmis iki to, ką šiandien reiškia būti stilistu. Ir smagu, kad pokalbis buvo tikras ir atviras – visai kaip ir Viltės darbai.

—

Rodos, šiandien būti stilistu reiškia gerokai daugiau nei prieš dešimtį ar net penkerius metus. Daugėja ne tik būdų pasireikšti, bet ir norinčių bent truputį pačiupinėti stilisto darbą. Kas tave atvedė į šią sritį?

Paauglystėje visiškai įsimylėjau Londoną, tad baigusi mokyklą persikėliau ten gyventi. Planavau, kad gyvenimas Londone bus tobulas, bet, kaip ir daugeliui, teko susivokti, kad reikia save išlaikyti. Dirbau baruose, dažnai per naktį iki aštuonių ryto. Bet turėjau galimybę eiti į įdomius renginius, kuriuose pamačiau pačių įvairiausių žmonių, nebijančių kurti, užsiimti saviraiška ir drąsiai atrodyti. Kai kuriuos net sekiau Instagram ir negalėjau patikėti, kad jie čia pat – kitoje baro pusėje. Tokios pažintys, net jei ir trumpos, inspiravo grįžti į Lietuvą ir pagalvoti, ką pati norėčiau veikti.

Grįžusi įstojau mokytis į Vilniaus dizaino kolegiją ir pradėjau ieškoti fotosesijų, kuriose reikėtų stilisto. Dabar net truputį keista, kad kažkas visiškai žaliam žmogui davė tokį darbą, bet būtent dėl to dabar esu kur esu. Be šito darbo nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Kad ir ką daryčiau, iš arčiau ar iš toliau tai vis tiek bus susiję su mada.

Iš kur atėjo šis polinkis?

Tik mama, šimtu procentų mama. Kai buvau maža, vietoje to, kad eičiau į darželį, su mama vaikščiodavau po dėvėtų drabužių parduotuves. Man tai gal net gražiausi vaikystės prisiminimai, tos kelionės troleibusu, vis kitos parduotuvės, nauji daiktai. Visos pardavėjos mane pažinojo, dovanodavo žaislų ir rūbų.

Žinai pasakymą, kad vaikai pildo savo tėvų svajones? Tai man panašiai nutiko. Mano mama labai talentinga, turi gerą skonį, bet jai niekada nepasisekė dirbti darbo, susijusio su mada, nors potencialas milžiniškas. Ko verta vien dvidešimt metų renkama vintažo kolekcija…

Ar mamos archyvas tau praverčia?

Ooo… Bent jau pradžioje, kai neturėjau kontaktų su dizaineriais, tai gelbėjo nuolat. Reikia ruoštis fotosesijai, tai iškart einu pas mamą ir klausiu: „ar turi violetines odines pirštines?“ Mama atidaro stalčių, rodo visą spalvinę gamą ir sako „šitas pirkau prieš penkiolika metų, šitas prieš keturis…“

Viltės kurti įvaizdžiai Karolinai Meschino, Angelou ir OG Version

Ką įvardintum kaip savo karjeros lūžio tašką? Momentą, kai jau žinojai, kad tai, ką darai, tikrai turi potencialo?

Iš pradžių, kaip ir visi, daug dirbau nemokamai, kad tik galėčiau susidėlioti portfolio. Tai buvo fotosesijos, neskirtos nei prekių ženklams, nei žurnalams, o tiesiog kūrybiniai ieškojimai su maža komanda. Atrodo, kad niekas nepublikuos, niekam to nereikia, bet viską aktyviai kėliau į socialines medijas.

Lūžio taškas buvo 2018 metais, kai pasirodė Free Fingos hitas „Tu Maivais“ ir kai pirmą kartą aprengiau Karoliną Meschino. Su tuometiniu draugu ji ruošėsi eiti į Juozo Statkevičiaus pristatymą, tad vietoje įprastų, kiek apsmukusių drabužių jiems parinkau labiau klasikinį, bet netikėtą variantą. To vakaro įvaizdis liko įvertintas ir, aišku, kai aprengi populiariausią žmogų Lietuvoje, jau visi nori pas tave rengtis.

Įdomu, kaip matai dabartinius stilisto darbo iššūkius, nes jei seniau buvo aktualiau, kaip viskas atrodo gyvai, pastaruoju metu svarbiau vaizdas nuotraukoje bei kiek įmanoma dažnesnė kaita, greitesnė reakcija į tendencijas. Rodos, ir stilisto darbas dėl to smarkiai keičiasi.

Man tokie projektai ne visai prie širdies. Aišku, kartais pasitaiko, bet supratau, kad tai ne visai man, ten nėra daug erdvės kūrybai.

O kas tau labiausiai prie širdies?

Muzikiniai klipai ir darbas su atlikėjais. Man patinka ilgalaikis bendradarbiavimas, kuris leidžia su žmonėmis užmegzti ryšį, suprasti, kas jie yra, kas jiems tinka ir patinka. Tada gali lipdyti kažką įdomaus, kaskart vis geriau perpranti charakterį. Atsiranda ir abipusis pasitikėjimas, drąsa eksperimentuoti.

Patinka ir tai, kad priešais video kamerą drabužiai atrodo kitaip nei šiaip nufotografavus. Su visu setu, profesionalia technika, makiažu, šukuosena daiktai suskamba naujai. Ir tai nebūtinai turi būti kažkas ypatingo, net ir paprastas drabužis prieš kamerą atrodys gerai, jei viskas aplink apgalvota.

Patinka ir žurnalų fotosesijos, bet tik tada, kai visa komanda – fotografas, stilistas, vizažistas, plaukų stilistas – dirba kartu ir vieni kitus girdi.

Free Finga įvaizdžiai

Žiūrint į socialines medijas atrodo, kad turi labai aiškią savo kryptį, mėgsti hiphopo kultūros elementus. Bet ar šiandienos rinkos sąlygomis stilistui nėra pavojinga apsiriboti gan siaurame temų lauke?

Kaip ir daugelis kolegų, esu dirbusi įvairiuose projektuose, bet dalinuosi tik tuo, kas pačiai labiausiai patinka. Nors dabar jau stengiuosi rinktis atsargiau, ilgiau pagalvoti. Pavyzdžiui, supratau, kad  negaliu gerai dirbti su atlikėjais, kurių muzikos neklausyčiau. Bandžiau, stengiausi, bet rezultatas nebuvo toks, koks galėtų būti. Geriau padarysiu vieną klipą per metus negu dirbsiu su visais atlikėjais ir būsiu visų stilistė. Taip pat turiu ir nuolatinį darbą – esu vizualistė viename didžiausių dėvėtų rūbų tinklų Lietuvoje.

Be abejo, socialiniuose tinkluose stilistų dabar daug, bet pas visus tas pats: suknelė, kostiumėlis, suknelė, kostiumėlis. Tokie stilistai dirba su nuomonės formuotojais, bet beveik visi vienodai ir atrodo. Aišku, būna, kad ir pagalvoju „oho, kiek darbų jie turi, gal čia aš kažką ne taip darau?“ Bet tada sustabdau save ir prisimenu, kad ne, aš vis tik noriu atsirinkti griežčiau ir kokybiškiau.

Kas, tavo nuomone, atskiria stilistą nuo žmogaus, tiesiog aprengiančio influencerį?

Na, yra žmonių, kurie tikrai nuolat dirba su nuomonės formuotojais, padėlioja bazinius daiktus pagal tendencijas, aprengia renginukams. Bet ir jie reikalingi, nes tikrai yra klientų, kurie išvis neturi laiko nukeliauti į parduotuves. Dėl to jiems praverčia net ir tokios paslaugos. Taip, dabar stilistų tikrai netrūksta. Bet jei jie geri – viskas puiku, jei vidutiniški – tegul dirba ir tobulėja. Tame, ką darau, laikau save visai nebloga. Visiems darbo užteks. Tegu tik atranda savo nišą ir klientus.

Stilistai dabar patys tampa nuomonės formuotojais, nors dar neseniai dirbo užkulisiuose. Kaip tu jautiesi influencerės rolėje?

Tai tampa neišvengiama, todėl svarbu atsirinkti, ką rodyti auditorijai. Mano atveju tai gali būti vintažiniai daiktai, gali būti man patinkančių dizainerių kūryba. Dar labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su „Creme de la Creme“, man patinka jų komunikacija. Bet tik tiek, nes bijau, kad jei imsiu viską reklamuoti, žmonės nebeis pas mane kaip pas profesionalią stilistę ir matys kaip tas vadinamąsias Instagramo stilistes. O už jas man nėra nieko baisiau, nes lyg ir nieko per daug nedaro, bet pirmos visus komentuoja bei dar kelia patarimus storiuose.

Man smagu palaikyti patinkančius dizainerius ir gauti kvietimus į jų šou. Bet tuos kvietimus gaunu ne dėl to, kad esu kažkas Instagrame. Aš iš tiesų dirbu su drabužiais, skolinuosi juos fotosesijoms, per mane jie atsiranda žurnalų puslapiuose, viršeliuose, klipuose.

Man truputį baisokas tas visas Instagramo šlovės fenomenas, bet kartu jis ir skatina dirbti daugiau, augti, plėsti kontaktų ratą. Dėl to atsirado ir mano laida (Laisvės TV X jau išėjo dvi serijos), nors pradžioje galvojau, kad čia ne man ir norėjau nesutikti. Bet supratau, kad reikia.

Viltės darbai žurnalams L’Officiel, Moteris, Kukla Magazine

Kokį tikslą iškėlei savo laidai? Ką naujo ketini įnešti į lietuviškos mados dialogą?

Aš manau, kad visi influenceriai yra užėmę tiek eterio, kad nebesimato to, kas iš tikrųjų įdomu. Žinau, kad tikrai nekalbinsiu nei populiariausių žmonių, nei rodysiu tas sukneles, kurias visi dėvi. Noriu pasakoti apie kūrėjus, kurie nėra labai matomi, bet yra to verti.

Minėjai, kad stilistai neretai yra tie, kurie nulemia, koks ir kurio dizainerio daiktas taps matomas, pateks į žurnalus, bus dėvimas įžymybių. Ar dėl to specialiai stengiesi dirbti su jaunais kūrėjais?

Procesas paprastas – jeigu tik pamatau kokį įdomų naują drabužį , iškart išsisaugau specialiame Instagram aplanke. Ir pirmas dalykas, ką darau, kai reikia ruoštis fotosesijoms, tai pasižiūriu, ką esu surinkusi. Jei tik yra galimybė, visada pirmenybę teiksiu lietuvių kūrėjų drabužiams, o ne skubėsiu kažką pirkti ar siųstis.

Stebiu viską – Infekciją, Injekciją, kas ką dėvi, kas ką panaudojo nuotraukoms. Pavyzdžiui, su fotografu Vaidu Jokubausku ir modeliu Viktorija Spalvyte rengėme fotosesiją žurnalui „Moteris“ ir gavome temą apie ekologiją. Nuotraukose visi drabužiai nuo A iki Z buvo mūsų jaunų dizainerių: Liepos Aliukaitės, Redos Paulos, Urtės Vosyliūtės ir Kotrynos Lipkevičiūtės… Į nuotraukas iki dabar gera žiūrėti, nes kiekvienas daiktas buvo kitoks, ypatingas.

Minėjai, kad dirbi su dėvėtų drabužių tinklu, ir savo laidoje sakei, jog neretai mėgsti darbui rinktis būtent vintažą. Kodėl? Juk daugelis tavo kolegų gyvena ritmu „Zara-fotosesija-Zara“.

Nes taip įdomiau! Pamenu, su fotografe Aura Skulskyte žurnalui „L‘Officiel“ buvom sugalvojusios fotosesiją, kurioje norėjome naudoti tik vintažą. Surinkau gal 100 kilogramų drabužių – man darbo vieta leidžia juos skolintis – ir visą dieną dėliojau derinius taip, kad viskas atrodytų prabangiai, įdomiai ir šiuolaikiškai. Kadangi renku drabužius vitrinoms, per mane pereina labai daug daiktų, tai galiu pamažu atsirinkti tai, ką galėčiau panaudoti fotosesijoms.

Jei galėčiau sau leisti turėti asistentę, dirbančią puse etato ir važinėjančia visko surinkti… O jei dar ir patalpą, kur kaupčiau archyvą…. Tokias fotosesijas galėčiau daryti! Bet čia svajonė, bent kol kas.

Vintažo projekto Think Twice įvaizdinė fotosesija

Kaip manai, o kodėl daugiau stilistų nedirba su vintažu? Kartais atrodo, kad tu bene viena tuo užsiimi.

Nes dirbti su vintažu yra labai sudėtinga ir užtrunka ilgiau. Ne kasdien kažką rasi. Drabužiai ne visada iškart gerai atrodo. Reikia raustis po kalnus daiktų, kad pavyktų sudėlioti gerą įvaizdį. Be to, prieš fotosesiją negali visko nunešti į valyklą, o specifinis dėvėto daikto kvapas yra. Aš jo nebejaučiu, bet kiti jaučia.

Pastebėjau, kad tavo potraukis vintažui siejasi ir su hiphopo, gatvės mados kultūra, kurių elementų tavo darbuose gausu. Rodos, šios temos ir šiaip madoje dabar populiarios, tačiau neretai supaprastinamos iki vieno kito stilistinio sprendimo be gilesnės reikšmės. Kaip sukuri įvaizdžius, kurie atrodo natūralūs ir tikri, o ne tik kaip „idėja“ apie gatvės madą?

Na, visų pirma nėra daug fotografų ar klientų, kurie norėtų ar mokėtų su tokia tema dirbti. Nes būna, kad pamato mano darbus, parašo specifiškai dėl jų, bet prideda, kad „nenorim vis tik tokių visokių džemperių“. Tai nežinau, kodėl tada išvis reikia man rašyti.

Reikia suprasti, ką tu darai, suprasti, iš kur tos inspiracijos ateina. Tu turi matyti, stebėti gatvės madą ir jos žmones. Man geriausias pavyzdys – stilistė Veneda Carter, kaip tik dirbanti gatvės stiliaus ir mados rėmuose. Ji ne tik turi gerą suvokimą apie kultūrą, bet ir palaiko nišinius ženklus, supranta jų vertę.

Svarbu suvokti ir tai, kad ne kiekvienas žmogus gali tokį įvaizdį „išnešti“. Pas mus yra aktorių ar vedėjų, kurie bando imituoti gatvės stilių, bet viskas atrodo kaip parodija. Iš įžymybių, su kuriomis esu dirbusi, išsiskirčiau nebent Karoliną Meschino, kuriai galima parinkti bet kokią stilistiką ir ji atrodys gerai.

Įdomu, kad būtent hiphopo kultūra šiandien tampa ekstremaliai populiari – tiek muzikoje, tiek madoje, tiek mene.

Taip taip, JAV vadinamasis new school ar trepas šiandien yra populiaresni už pop žanrą, visi bando į tą traukinį įšokti. Aš nuo vaikystės lankiau gatvės šokius, klausiau tos muzikos, tai ilgai atrodė, kad ir toliau tokia viena būsiu. Pamenu, Londone apsilankiau „Places+Faces” vakarėlyje ir negalėjau savo akim patikėti, kad visi žino visų dainų žodžius, rengiasi tais nišiniais ženklais, kurie ir man patinka, o Lietuvoje to visiškai nebuvo. Šiandien tai jau popsas.

Kalbant apie popsą. Koncertams, fotosesijoms, vaido klipams rengi Lietuvos muzikos pop žvaigždes, tarp kurių yra Free Finga, Angelou, OG Version. Šiuos žmones seka tūkstančiai jaunų mados gerbėjų. Ar susimąstai, kad bent dalinai formuoji tokios didelės minios skonį?

Su tais žmonėmis esu nuo pat pradžių. Andželiką rengiau dar tada, kai jos klipai surinkdavo vos po kelis tūkstančius peržiūrų. Mes jau taip seniai kartu dirbame, kad kažkuriame jos klipe net šokau!

Man sunku pastebėti tą kylančią populiarumo bangą, nes dirbu užkulisiuose. Pavyzdžiui, prieš Free Fingos koncertą dvi dienas dirbau „Kablyje“ ir tik prieš jam lipant į sceną pamačiau, kad į salę netelpa žmonės. O dar neseniai, atrodo, kažkokiam miško festivalyje klausė gal 15 žmonių auditorija. Todėl apie įtaką net nesusimąstau, nes man svarbu, kad atlikėjas gerai jaustųsi, kad viskas gerai atrodytų ir kad pačiai prieš save nebūtų gėda.

Na ir klasikinis klausimas baigiant interviu. Koks kitas žingsnis Vunderkindės karjeroje?

Mano didžiausia svajonė yra išleisti savo produktą. Gal drabužių liniją, gal dar ką. Bet svarbiausia, kad tai nebūtų daiktai, į kuriuos po dvejų metų net nenorėčiau žiūrėti. Seku tokias jaunas dizaineres kaip Urtė Katiliūtė, kuri man atrodo labai išgryninusi save, ir galvoju, kad irgi to norėčiau. Tik dabar dar neskubu savęs spausti, žinau, kad atėjus laikui iki tokių projektų užaugsiu. Ir sukursiu kažką, kas tikrai mane reprezentuos be kompromisų.

–

Ačiū Viltei už pokalbį bei pasidalintas nuotraukas. Raskite ją Instagram @vunderkinde.