Birželio 25 diena, Biržai. Berlyne gyvenanti dizainerė Vaida Voraitė pristato savo trečiąją kolekciją „Turgus“, skirtą Jono Meko metams paminėti.
Kaip ir J. Mekas, V. Voraitė augo Biržuose, bet kūrybinę veiklą vysto į vakarus nuo Lietuvos. Kino kūrėjas turėjo Niujorką, kur tapo augančios avangardo scenos dalimi, o dizainerė turi Berlyną, kur šiuo metu kuria kolekcijas ir narplioja šiuolaikinio vyriškumo apibrėžimą, perteikiamą drabužiu. J. Mekas sąsajų su Lietuva ieškojo nagrinėdamas savo prisiminimus, V. Voraitė pasakoja apie vaikystę Biržuose, mamą, senelį, močiutę, seserį, šeimos albumus bei keliones į turgų. Abu yra kosmopolitai, kuriantys pasauliui. Bet tiek jo, tiek jos kūryboje neišvengiamai įaustas lietuviškumo bei naujai perkonstruotos globalios tapatybės siūlas. Kaip juokais sako dizainerė, prieš pat šou prisėdusi trumpam pokalbiui, gal net galima galvoti apie naują žanrą – „Biržų avangardą“.
Vis tik V. Voraitės „Turgus“ – tiek kolekcija, tiek pristatymas – išlipo iš bet kokio žanro ribų ir tapo išskirtinio grožio pasakojimu apie vaikystę, namus bei savęs atradimą pasaulyje, kur pasimesti labai lengva. Tai – trečia dizainerės kolekcija. Pirmas solo šou už „Mados infekcijos“ ribų. Pirmas bandymas kurti komerciškesnę madą bei vyriškumo temai suteikti lyčiai neutralių bruožų. Ar nebuvo nedrąsu šiuos pirmus kartus rodyti ne kokioje įprastoje mados renginių erdvėje (didmiestyje, ant podiumo, su mados bendruomenės palaikymu), o gimtųjų Biržų centre, tarp turgaus prekystalių?
„Nėra lengva šią kolekciją atvežti į Biržus ir rodyti žmonėms, su kuriais augau. Bet kodėl ne? Kodėl žmonės madą gali pamatyti tik Vilniuje? Gal kaip tik reikėtų apie mados kultūrą daugiau kalbėti už Vilniaus ribų? Net įdomu, kaip suvokimas apie madą ir drabužį pasikeičia peržengus miesto slenkstį. Dialogas pasidaro visai kitoks, apie kitas vertybes bei poreikius.“
Neatrodo, kad V. Voraitę kada būtų dominę tai, kas įprasta. Kas gerai pažįstama ar nuolat aptarinėjama šiandienės mados kontekste. Kol daugelis dizainerių lytiškumo klausimus nagrinėja dėl netikėtumo efekto, Vaida šokiruoti nesiekia – dėl to jos vyrai, segintys sijonus, net ir Biržų turgavietėje kėlė ne vietinių biržiečių nuostabą, o natūralų susižavėjimą. Kiekvieną modelį palydėjo plojimai ir šypsenos. Nes V. Voraitės vyriškumo nereikia konceptualiai suprasti ar intelektualiai nagrinėti – jis atrodo natūralus ir tikras. Net pažįstamas ir jausmingas, nors pavidalas gali atrodyti naujas.
V. Voraitė meistriškai žaidžia formos bei medžiagos paprastumu, kurie neužkerta kelio pasakojimo linijai, norui dalintis prisiminimais, kurti bendrumą. Kelis pastaruosius sezonus kūrusi dėvimus, skulptūriškus objektus, šįkart dizainerė pasidavė linui – tarsi įgimtai lietuviškam, tarsi jau pelniusiam tarptautinį pripažinimą žinomų mados namų kolekcijose. „Turguje“ linas iš tiesų pagamintas Lietuvoje, tad turintis ir charakterį, gebantis žaisti su mūsų įsivaizdavimu, kas yra mitologiškai ar „tradiciškai“ lietuviška, o su kuo užaugome iš tiesų, lakstydami po dešimtojo XX a. dešimtmečio kiemus, turgus bei hales.
„Nereikia bėgti nuo savęs – ir mano darbuose yra Rytų Europos atspindžių, kurie balansuoja ant prasto skonio ribos ar bent kelia klausimų. Pavyzdžiui, dalis kolekcijos sijonų yra sukurti pagal mėsininko „žiurstą“. Megztas sijonas – užuomina į mano močiutės megztas skaras, kurias ji pardavinėjo visiems Biržams.
Kai kurie drabužiai tyčia grubesni ar net atrodo „iškankinti“ – nes yra nuoroda į drabužio santykį su realiu gyvenimu. Tam puikiai tiko lininis audinys, kurį pasiūti „gražiai“ nėra lengva, jis nepaklusnus, savyje turi natūralaus grubumo. Pradžioje bandžiusi su linu kalbėtis pastebėjau, kad pokalbis peraugo į konfliktą. Ir gerai – supratau, kad gal neverta jo transformuoti pagal save, o verčiau dirbti pagal jo užgaidas ir atsiduoti glamžumui, grubumui.“
Atsiminimų tema V. Voraitės kolekcijoje neturi nieko bendro su nostalgija. Nes „Turgus“ pasakoja ne apie ilgesį, o apie susitaikymą su savimi, savo istorija bei gebėjimą reflektuoti. Visai kaip J. Mekas, V. Voraitė savo praeitį mato ne izoliuotais etapais, o kaip istoriją, kurioje viena detalė papildo kitą. Tai, kas iš pažiūros gali pasirodyti nesvarbu arba komiška, pažvelgus atgal netikėtai sukimba.
„Kai stojau į universitetą, mano stojamojo darbo užduotis buvo apie save parašyti dvidešimt puslapių. Pirmas puslapis buvo mano vaikystės nuotrauka iš vestuvių čia, Biržuose. Nuotraukoje stoviu su seserimi, man ketveri, esu aprengta sijonkelnėmis, geltonais marškinėliais ir ryšiu kaklaraištį. O mano sesuo aprengta super-moteriška suknele. Tas kontrastas tarsi nesuvokiamas, bet jau leidžia pamatyti, iš kur kyla mano dabartinis suvokimas apie drabužį.“
Kai dizainerė pasakojo apie vaikystės drabužius bei turguje leistas dienas, pagalvojau, kad iš tiesų esame turgaus karta, kuri ankstyvais 90-aisiais turgų matė kaip langą į pasaulį, kaip vietą, kur gali patirti transformaciją. Turguje buvo visko nuo piratinių kompaktinių plokštelių iki kiniškų apatinių ar lenkiškų užuolaidų. Turguje buvo lengva pasiklysti – tiek fiziškai, tiek žvilgsniu sekant nesibaigiančias lentynas, prekystalius ar automobilių bagažinėse išdėliotas prekes. Įdomu pagalvoti, kad šiandien šis klaidžiojimas persikėlė į virtualią erdvę, kur viskas, ką matome, yra vienas didelis turgus.
„Daug galvojau apie tai, kodėl kolekciją nusprendžiau pavadinti „Turgus“. Turgus šiandien yra visur – tas pats „Instagramas“ veikia turgaus principu, kur kiekvienas turime savo prekystalį ir bandome perrėkti kaimyną. Ir, atrodo, šita erdvė vis „turgėja“. O tikrieji turgūs tarsi miršta. Tad keliu klausimą, kas mūsų laukia toliau. Gal grįžimas į fizinį turgų?“
Ką ant savo prekystalio kloja V. Voraitė? Visų pirma kvietimą pergalvoti perdėm komplikuotą mūsų santykį su savimi, mada ir visu kultūriniu lauku. Dizainerės kolekcija nagrinėja globaliai aktualią lytiškumo bei tapatybės temą, bet kartu pastato veidrodį ir liepia į jį žiūrėti, kol iš tiesų pamatysime save – visame šiuolaikinės kultūros kontekste, kur vieni kitus nejučia imituojame dėl „Instagramo“ turgaus, bandome komplikuotai analizuoti lietuviškumą ar vaikystės patirtis. Ir pamirštame, kas iš tiesų mus sukūrė, kokie vis tik esame savo kartos/aplinkybių vaikai. O gal pakaktų į viską žiūrėti paprasčiau? Pavyzdžiui, taip, kaip pasipuošę biržiečiai savo miesto turguje priėmė Berlyne sukurtą mados kolekciją. Ir pasitiko ją plojimais, nes tai buvo ne vaidinimas, o tikras nuoširdus pasakojimas. Linu, sijonais, J. Meko eilėmis ir su puokšte rugiagėlių rankose.
