Juozas Statkevičius HC pavasaris/vasara 2011 | Įspūdžiai iš couture vakaro

Jos Didenybė Aukštoji Mada, elegantiškai iškėlusi „vidurinį pirštą krizei“, vienam spalio pabaigos vakarui atvyko ir į mūsų sostinę Vilnių. Ryškų raudonąjį kilimą iškeitusi į subtilų baltą podiumą, trims tūkstančiams ištikimiausių savo gerbėjų ši pretenzinga dama šįkart pasirodė vilkinti ne Paryžiaus ar Milano kūrėjų, bet lietuvio Juozo Statkevičiaus kurtą drabužį. Svečius pasitikęs įspūdingomis skulptūromis ir pakerėjęs nemirtinga penktojo dešimtmečio stiliaus klasika, vienas garsiausių šiandienos Lietuvos mados dizainerių sugebėjo į darnią visumą sujungti teatrą, prabangą, blizgesį ir lietuvišką nuosaikumą (gan ironiška po nuskambėjusios frazės apie mados impotentus, ar ne?). Tvarkinga, nepriekaištinga, net dieviška, tačiau mums vis tik dar nauja. Jau nuvijusi į šoną visus žavingų akimirkų ir savo „pirmojo couture karto“ kerus, mintyse sudėliojusi paskutinius akcentus ir taškus ant „i“, supratau, jog šį pristatymą ateities Lietuvos mados gerbėjai minės ne tik kaip įsimintiną Juozo kūrybos momentą, bet ir kaip pirmą nedidelį žingsnelį link autentiškos lietuviškos aukštosios mados. Gal mums šis žingsnelis ir atrodo mažas, tačiau mūsų besivystančiai mados industrijai – didžiulis. Tik ar jis pakankamai didelis ir sėkmingas J.Statkevičiui, garsiausiam dabartinės kartos kūrėjui?

Apie 310 įveiktų kelionės kilometrų, 10 minučių aprangai ir makiažui, 77 minutės laukimo, 3000 svečių ir vienas didelis renginys. Tokia trumpa, bet pagrindinį trūkumą ir renginio svarbą tiek asmeniniu, tiek visuomeniniu mastu atskleisti padedanti statistika. Turbūt net nereikia pasakoti apie nekantrų, tačiau malonų jaudulį galvojant apie laukiantį nuotykį, kuris tapo mano pirmąja tikra mados pristatymo ir užkulisių patirtimi. Ką jau bekalbėti apie tą jausmą, kai prieš akis atsiveria didžiulis podiumas, kai podiumu žengia pirmoji manekenė, kai prieš akis sužiba ne vienos valandos rankų darbo pareikalavę meno kūriniai. Tikras svajonių išsipildymas…

Tačiau apie viską nuo pradžių. Jei jau domėjotės renginyje dalyvavusių žurnalistų ir mados gerbėjų komentarais, turbūt pro akis nepraleidote tiek atsiliepimų apie nuostabią kolekciją, tiek apie, švelniai tariant, nekokį organizacinį darbą. Siauras koridorius, kuris turėjo būti ir aikštele svečių fotografų darbui, per penkiolika minučių tapo tikru elegantišku lėto kankinimo mechanizmu – trys tūkstančiai svečių (2000 parduotų bilietų ir 1000 vardinių pakvietimų) iš šono atrodė tarsi juodai baltas skruzdėlynas su perlų ir šen bei ten šmėžuojančių raudonų lūpų akcentais. Žinoma, jog dideliems renginiams (o ypač – mados pristatymams) vėlavimas yra įprastas reiškinys, tačiau ką daryti avint 12 centimetrų aukščio pakulnės batelius, prieš tai keturias valandas sėdėjus autobuse iš Klaipėdos, kai net negali pasisukti ir tiesiogine prasme kvėpuoji įtakingiausiems šalies politikos bei šou verslo atstovams į nugaras? Prisiminimai, žinoma, smagūs, tačiau tuo metu per daug nerūpėjo nei žavinga pasipuošusių svečių kokteilinė apranga, nei tvyrantis Juozo Statkevičiaus vardinių kvepalų aromatas.

Nuodėmė būtų neaprašyti ir itin margo pristatymo svečių rato, apėmusio tiek sostinės elitą, tiek paprastus mados gerbėjus, troškusius bent akies krašteliu gyvai pamatyti didžiojo mados metro darbus. Kaip ir buvo galima tikėtis, didžioji dalis renginio dalyvių nenorėdami suklysti pasirinko juodus apdarus, tačiau būtent čia ir buvo galima išvysti pagrindinį skirtumą tarp tų, kuriems pristatymas buvo tiesiog eilinė ketvirtadienio vakaro pramoga, ir tų, kurie suprato, jog vis tik dalyvauja aukšto lygio mados renginyje. Nors maniau, kad mane pasitiks armija mažomis juodomis suknelėmis, perlais bei aukštakulniais pasipuošusių elegantiškų moterų bei kostiumais vilkinčių vyrų, atidžiau panagrinėjus susirinkusią publiką teko skaudžiai nusivilti. Patogios paprastos kelnės, bekulnė rudeninė avalynė ir, geriausiu atveju, klasikinis švarkelis – viskas, ką šįkart sugebėjo parodyti kuklūs tautiečiai, už bilietą nepagailėję šešiasdešimties litų. Tiesa, turėčiau pabrėžti, jog svečiai su vardiniais kvietimais nuo ką tik paminėtųjų savo išvaizda skyrėsi tarsi diena ir naktis. Puikus kokteilio makiažas, stilingi ansambliai bei nepriekaištingai parinkti aksesuarai tarsi iš anksto pranešė, jog viešnia rankose turbūt laiko vardinį pakvietimą bei puikiai žino, kur atėjo.

Viena pagrindinių pokalbių temų po pristatymo tapo dizainerio kolekcijai paruoštas podiumas su didžiuliais skulptoriaus Donato Jankausko kūriniais. Vieni gyrė idėją už paslaptingumą ir sprendimą įminti šių gyvūnų mįslę palikti patiems svečiams neduodant jokių konkrečių užuominų, kiti garsiai reiškė savo nuostabą, jog mintis atrodo lyg pasiskolinta iš garsių Paryžiaus mados namų „Chanel“. Neslėpsiu – vos tik įžengusi į salę panašiai pagalvojau ir aš (tiesa, tada skulptūros dar buvo uždengtos juodu audeklu), bet, vos tik suskambus pirmiesiems garso takelio (Jazzu „You Are My Life“ Few Nolder remiksas ir, jei tik neklystu, Eriko Satie kūrinys „Gymnopedie“ pianinui numeris vienas) akordams bei pasirodžius Madam Pompadur įkūnijusiai Asmik Grigorian, visos kalbos nutilo ir didysis aukštosios mados vakaras prasidėjo.

Ant podiumo žengus pirmiesiems trims modeliams iš spektaklio „Madam Pompadur“ turbūt daugelis suskubo pagalvoti, jog šįkart J.Statkevičius paruošė įstabią istorinių apdarų kolekciją ir savaip interpretavo kilmingųjų pasivaikščiojimą Versalio rūmų sode. Tačiau trumpas operos solistės A.Grigorian ir dar dviejų rūmų aristokrates įkūnijusių modelių žygis podiumu vos per keletą akimirkų nuskriejo kelis šimtmečius į ateitį bei perkėlė publiką į… žavingąjį penktąjį XX a. dešimtmetį, taip mėgstamą kūrėjo J.Statkevičiaus. Pilkai smėliniai drabužių komplektai atrodė tarsi safario stiliaus bei Christiano Dioro „New look“ samplaika, pagardinta ypatingais akcentais – specialiai pristatymui atsiųstais „Jimmy Choo“ aukštakulniais bateliais bei „Boucheron“ juvelyriniais dirbiniais. Abejingų nepaliko ir pristatymo pabaigoje pasirodžiusi juodoji vakarinės aprangos de luxe dalis, tiesiogine prasme nusagstyta tūkstančiais kristalų. Turbūt daugiausiai svečių dėmesio sulaukė įstabi manekenės Eglės Grėbliauskaitės pristatyta žuvies žvynus imitavusi permatomo audinio suknelė, tiek pirmosiose eilėse, tiek užkulisiuose drąsiai vadinta vienu geriausių Juozo Statkevičiaus kūrinių.

Nemažai komplimentų pelnė ir siurprizu tapęs vyriškos kolekcijos pristatymas. Debiutiniai dizainerio kurti drabužiai puikiai papildė moteriškus derinius, jiems parinktos tos pačios safario bei glamour temos su nuostabiais kostiumais, puikiai priderintais aksesuarais ir avalyne. Gal tik kiek nuvylė iš konteksto iškritę ir „Bottega Veneta“ mados namus priminę spalvingesni kasdienių apdarų modeliai su kiek patrumpintomis kelnėmis, žemo aulo avalyne, odinėmis rankinėmis (užkulisiuose teko jas matyti iš arti – pati vienos tikrai neatsisakyčiau).

Kiek netikėta dizainerio pateikta staigmena – podiumu žengę įžymiausi mados kūrėjo draugai. Pradedant Asta Valentaite, Svetlana Griaznova, Aiste Jasaityte, Asmik Grigorian, Dite Antanaityte, pristačiusia nepakartojamą nuotakos drabužį, Smilte Bagdžiūne ir baigiant Dexteriu Fletcheriu su naująja Lietuvos žvaigžde mados pasaulyje Julija Steponavičiūte, visi nepriekaištingai įsiliejo į dramatišką pristatymą – turiu pripažinti, jog kai kurių įžymių moterų net neatpažinau bei palaikiau paprastomis manekenėmis. Vienintele išskirtine persona ant podiumo įvardinčiau nebent charizmatiškąjį D.Fletcherį, plačia šypsena pralinksminusį daugelį žiūrovų.

Nors bendrai renginiu likau išties sužavėta, vis tik galėčiau pateikti ir keletą argumentuotų pastabų. Visų pirma kiek nustebau, jog aukštosios mados pristatymu vadintame šou didžioji dalis drabužių galėtų būti priskirta pret-a-porter (dėvimųjų drabužių) kategorijai, ypač vyrams skirtoji kolekcijos dalis. Jei jau nuspręsta įvardinti bei reklamuoti kolekciją kaip haute couture, šį vardą reikėtų pateisinti ne tik šou finalu. Nemaloniai nustebino ir sunkokai su ilgaauliais batais paeinančios manekenės – jautėsi repeticijų stoka, teko girdėti, jog tikra generalinė net neįvyko.

Žinoma, man sunku vertinti šį pristatymą objektyviai, kai viskas, ką jame pamačiau bei patyriau (įstabūs aukštosios mados kūriniai, užkulisių magija, galimybė savomis rankomis prisiliesti prie to, ką dabar matote nuotraukose), išpildė mano svajonę dalyvauti aukšto lygio mados šou bei pamatyti beprotišką užkulisių gyvenimą. Taip, galvojau apie kiek keistoką modelių išdėstymo tvarką ar jau kažkur matytą tradicinį Juozo stilių, tačiau plojau atsistojusi. 2010 metų spalio 28-oji mano atmintyje išliks ilgam. Tikiuosi, jog naujai atverstame Lietuvos mados istorijos puslapyje – taip pat, nes tokio užburiančio aukštosios mados spektaklio mūsų šalyje dar nebuvo. Belieka ištarti „Bravo“.

Nuotraukos priklauso Pauliui Gvildžiui, Martynui Sirusui, Giedriui Bubliauskui, Victor Morozov

Bučkis