„Ką aš pasakyčiau apie Gucci merginą, palygindamas ją su moterimi, kuriai kuriu dabar? Na, šiuo metu ji būtų pernelyg madinga“,- tarsi su pašaipa vieno interviu metu atskleidžia Amerikos mados legenda vadinamas dizaineris (režisierius, fotografas, stilistas, redaktorius…) Tomas Fordas. Logotipai, ant vulgarumo ribos balansuojančios Gucci mados namų kolekcijos, uždrausti eksperimentai YSL, aštuoniolikos valandų darbo dienos žinant, jog per metus reikia sukurti penkiolika kolekcijų . Bemiegės naktys atperkamos daugiau nei keleriopai išaugusiu mados namų populiarumu, depresija dėl minčių apie vis didėjančią atsakomybę, noras viską mesti ar nežinomybė, ar dar verta gyventi. Dešimt metų beprotiškos sėkmės, penkeri metai be mados. Ir štai jis vėl grįžta. Stipresnis, įdomesnis, pasikeitęs, tačiau nepamirštas ir nepamiršęs žaidimo taisyklių. Sveiki atvykę į antrąją Tomo Fordo epo dalį.
Atrodytų, jog penkeri metai – labai neilgas ir suaugusio žmogaus gyvenime didesnės reikšmės neturintis laikotarpis, tačiau mados industrijoje per penkmetį gali iškilti, sužibėti, tapti talk-of-the-town, pabosti ir galų gale gėdingai pasitraukti užleidžiant vietą įdomesniems už tave. Kai 2004-aisiais, pačioje karjeros viršūnėje, dizaineris T.Fordas atsistatydino iš Gucci ir Yves Saint Laurent vyriausiojo dizainerio pareigų, daugelis mados ekspertų prognozavo ne tik perversmą sukėlusios sex sells eros pabaigą, bet ir būsimą skaudų T.Fordo nugrimzdimą užmarštin. Kam jam to reikia, kai turi visišką laisvę ir maudosi piniguose? Kodėl jis traukiasi, nors dar galėtų bent keletą sezonų sėkmingai dirbti? Tačiau dėl pervargimo („Rytais atsibusdavau abejodamas, ar man dar verta gyventi“) ir užkulisinių konfliktų su Gucci Group (vienu metu jam priklausė net pusė koncerno akcijų, tad T.Fordo dėka galimybę įkurti savo mados namus gavo A.McQueenas ir S.McCartney) dizaineris nusprendė, kad atėjo laikas palikti visą šį žaidimą. Sukaupęs pakankamai kapitalo, jis įkūrė savo asmeninę liniją, pradėjo siūti vyriškus kostiumus, kurti kvepalus, žaisti tenisą, net pasinėrė į kino industriją. Nors kinematografijos šedevru vadinamas T.Fordo režisūrinis debiutas „A Single Man“ sulaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio, kiekviename interviu vis tiek nuskambėdavo lemtingas klausimas „Ar dar grįšite į madą?“ ir per daug vilčių neteikęs atsakymas „Kada nors“.
Neslėpęs sunkios pradžios ir kovos su alkoholizmu, dizaineris vis teigdavo abejojantis, kad dar kartą nori bristi į tą pačią upę. Devintajame dešimtmetyje įstojęs mokytis į prestižinę Niujorko mados mokyklą Parsons, kur studijavo interjero architektūrą, iš Teksaso kilęs amerikietis nusprendė vykti į Paryžių ir pusantrų metų praleisti dirbant Chloe mados namų viešųjų ryšių skyriuje. Nors jo pareigos nebuvo susijusios nei su kūryba, nei su pačia mada, T.Fordą įkvėpė pats miestas ir jo teikiamos galimybės jauniems talentams. Grįžęs į Niujorką bei paskutiniais metais savo studijų pakraipą pakeitęs į mados, jaunuolis galutinai apsisprendė, kad nuo šiol kurs drabužius. Gavęs pasiūlymą tapti beveik nežinomų Gucci mados namų dizaineriu bei iškėlęs juos į mados olimpą, T.Fordas įklimpo į alkoholio liūną. Interviu Vogue žurnalui jis pasakojo, kad be gėrimų nebegalėjo net bendrauti: „Maniau, kad išgėręs tampu gerokai smagesnis, bet po rytų, kai nieko neprisimindavau, suprasdavau, kaip man gėda. Vakarėlių metu prieidavau prie moterų, vertindavau jų krūtis ir duodavau patarimų, kaip jas masažuoti, kad implantai nuslinktų į reikiamą vietą ir atrodytų geriau. Po vieno tokio įvykio įžymi moteris bei taip pat įžymus jos vyras su manimi ganėtinai ilgai nebendravo. Taigi dabar verčiau renkuosi dietinę kolą…“
Ir štai, 2009-ųjų spalio gale mados naujienų tinklalapiuose pagaliau pasirodė trumpos žinutės, jog T.Fordas bei jo verslo partneris D. De Sole patvirtino gandus dėl dizainerio grįžimo į mados industriją, bet ne anksčiau kaip 2010-ųjų rudenį. Senieji Gucci gerbėjai iš džiaugsmo plojo rankomis, jaunieji fanai laukė galimybės pagaliau susipažinti su legenda vadinamo kūrėjo darbais ne tik archyvų pagalba. Tačiau būtent pastarieji ir kėlė daugiausiai klausimų. Ne paslaptis, jog dabartiniame mados pasaulyje vis svaresnį žodį įgyja ne kompetentingi profesionalai, o jauni ir nepatyrę įžymūs tinklaraštininkai bei žurnalistai, T.Fordo karjerai baigiantys tik pradėję savo pažintį su mada. Apie stebukladarį amerikietį, iš mados kapinyno prikėlusį Gucci, girdėję ir skaitę tik senuose leidiniuose, jie į šį lauktą sugrįžimą žiūri kiek atsargiau nei tie, kurie patys savomis akimis matė neįtikėtiną skrydį į šlovę.
Jaunajai kartai T.Fordas – tik žmogus iš sąlyginai senų pasakojimų, kuriuo reikia didžiuotis it istoriniu didvyriu, tačiau kuris jokios tiesioginės įtakos dabartiniais laikais nebeturi. Prisipažinsiu, jog pati T.Fordu plačiau domėtis pradėjau tik prieš keletą metų, o jo geriausiais karjeros laikais dar sėdėjau pradinės mokyklos suole ir mokiausi taisyklingai rašyti. Peržiūrėjusi begalę jo senųjų kūrinių nuotraukų bei mados forumuose perskaičiusi šimtus žinučių iš 2003-2004 metų, susidariau savotišką nuomonę, kurią suformavo ištikimų dizainerio gerbėjų atsiliepimai, bet atrodo, jog dabar gausiu šansą jo darbus pažinti realiuoju laiku. Ir džiaugiuosi, ir bijau, jog liksiu nusivylusi ir staiga pabusiu iš šios gražios pasakos, kurioje kostiumuotas princas netikėtai suteikia antrą šansą ir atjoja darkart.
2010-ųjų rugsėjo dvyliktoji. Lietingą vakarą Niujorko gatvėmis skuba prabangūs automobiliai, vienas po kito stojantys prie pastato Medisono aveniu. Kiekvieną išlipantį svečią pasitinka puikiu juodu kostiumu apsirengęs jaunuolis su didžiuliu raidėmis „TF“ paženklintu skėčiu ir nulydi vidun. Jokių kamerų, jokių fotoaparatų, jokių užuominų apie Twitter ar Facebook. Viduje susirinkus grupelei mados pasaulio įtakingiausiųjų, prasideda didysis šou. Pirmasis žengia vakaro kaltininkas ir žodžiais „Ladies and gentlemen, I’d like to introduce…“ pristato kiekvieną ant podiumo pasirodančią moterį, pradedant jaunuoju modeliu Karlie Kloss ar lietuvaite Edita Vilkevičiūte ir baigiant žavingąja Julianne Moore ar Lauren Hutton. Renginiui pasibaigus, T.Fordas jau žino, kad jam patikėtas visas Vogue Paris gruodžio/sausio numeris, kad Vogue America jam paskirs specialią fotosesiją, o būrys redaktorių ir įžymybių už ką tik ant podiumo parodytus drabužius išlies paskutinį kraujo lašą. Tačiau pareiškęs, jog nesupranta šiuolaikinio pasaulio poreikio naujausius kūrinius kitą rytą po pristatymo rasti internete, nusprendžia oficialių šou nuotraukų neišleisti iki pat sausio mėnesio, tuo supykdydamas didžiąją dalį mados tinklaraštininkų. Tačiau tenka pripažinti, jog taip – netgi įdomiau. Kaip galima kritikuoti kažką, ko dar nematei? Atrodo, jog Kalėdos šiemet iš gruodžio bus nukeltos į sausį…
Ledus kiek pralaužė (nors gal tiksliau būtų rašyti „aptirpdė“) gruodžio mėnesio amerikietiška ir prancūziška Vogue publikacijos, išimtinėmis teisėmis šiek tiek praskleidusios paslapties šydą ir leidusios bent akies krašteliu pažvelgti į uždraustąją kolekciją. Keletas nuotraukų ir puikus interviu Vogue America, kviestinio redaktoriaus pareigos Vogue Paris ir viršelis su įspūdingąja Daphne Groeneveld – ne tik sumanūs marketingo triukai. Tai ženklas, jog mados perfekcionistas yra pasiruošęs visas savo jėgas vėl skirti didžiausiai aistrai – madai. Išbandęs beveik viską, ko tik geidė širdis, vėl turintis tvirtą ir įtakingą užnugarį ir nustūmęs praeities problemas, T.Fordas nustojo žadėjęs, jog vieną dieną grįš. Jis sugrįžo ir yra ilgos pertraukos yra pasiruošęs kurti antrąją savo karjeros dalį. Džiaugiuosi, jog pagaliau galėsiu būti legendos liudininkė.
Nuotraukos TFS, W Magazine
Bučkis