Constance Jablonski, „Vogue Mexico“, gruodis 2011
Jau net mano draugės juokauja, kad mano gimtadieniai – laimingos dienos man, bet tik ne įžymybių gerbėjams. Mat prieš keletą metų mano 17-ojo gimtadienio išvakarėse iš gyvenimo pasitraukė Alexanderis McQueenas, o šiemet devyniolikos sulaukiau su naujienomis apie Whitney Houston mirtį… Ironiškai makabriškas klausimas: ko laukti 2014-ųjų vasarį?
Prisipažinsiu – praėję metai buvo nepakartojamai puikūs. Apsilankiau pirmojoje savo „Mados Infekcijoje“, į kurią grįžau ir rudenį, gavau unikalią galimybę apsilankyti ir Rygos bei Talino mados savaitėse, stebėjau Juozo Statkevičiaus aukštosios mados pristatymą. Ką jau kalbėti apie tikra palaima akims tapusius Kylie Minogue bei Lenny Kravitzo koncertus… Nors savo pirmajam „Chanel No.5“ buteliukui nesutaupiau, neatsidariau „PayPal“ sąskaitos, tačiau drąsiai šypsojausi parduotuvėje pirkdama šampaną bei rodydama asmens dokumentą su nuotrauka, kurioje šių žodžių autorė panaši ne į žmogų, o Samarą iš „Skambučio“. Taip pat suradau draugą, kurį drąsiai galiu vadinti kantriausiu pasaulyje – ne kiekvienas suprastų pasakymą „mielasis, prasideda mados savaitė, jei iki kovo vidurio manęs reikės – iš bėdos skambink“…
19-ąjį gimtadienį vis tik pasitinku su nerimu, nes net jų pradžia žada itin daug sunkumų, iššūkių, pokyčių. Jau kitą savaitgalį skrendu į „London College of Fashion“ laikyti stojamojo testo į mados žurnalistikos bakalauro kursą. Ar didžiausia gyvenimo svajonė išsipildys, o gal liksiu tuščiomis rankomis? Žinoma, faktas apie mokyklos baigimą taip pat neramina – „ant nosies“ šimtadienis, paskui egzaminų sesija. Baisu, baugu, rimta ir visai nebevaikiška. Belieka tik šypsotis ir laukti. O ką savo gimimo dieną čia parašysiu kitais metais – sėkmės ir likimo reikalas. Tikiuosi, kad abu bus dosnūs.
Bučkis