„Gucci“ grįžo ten, kur ir turėtų būti. Ryškios spalvos, įspūdingi papuošalai ir užuominos į auksinius Italijos dizainerių „ready-to-wear“ kolekcijų laikus tarsi skelbė, kad dizainerė Frida Giannini pagaliau nustojo blaškytis tarp keistų Anglijos, JAV, Prancūzijos ar Rytų šalių kultūros idėjų ir atsigręžė ten, kur pati kuria ir gyvena – į Romą. Tai – miestas, kuriame plėtojosi Federico Fellini šedevro „La Dolce Vita“ veiksmas, ten septintajame dešimtmetyje atostogavo „jet-set“ kartos jaunimas ir supermodeliai, geriausius savo darbus kūrė Richardas Avedonas, įkvėpimo sėmėsi Gian Paolo Barbieri. Nors šiandien Roma stumiama į mados industrijos užribį ir Italijos mados absoliutiniu monarchu galima vadinti šalies šiaurėje esantį vakarietiškąjį Milaną, „Gucci“ mados namų 2013-ųjų pavasario-vasaros kolekcija pranašauja Amžinojo miesto, kur veda visi keliai, atgimimą.
Pirmasis apžvalgos sakinys apie “Gucci” grįžimą ten, kur šiam ženklui ir priklauso būti, parašytas išties neatsitiktinai – kurį laiką F. Giannini kolekcijose buvo galima užčiupti pačių įvairiausių įkvėpimo šaltinių, tačiau nuolat trūko to, ką galima pavadinti itališkuoju elementu – savotiško lengvumo, atsipalaidavimo, šios tautos moterims būdingo ryškumo, laisvumo, subtilios dramos. Nors kartais to trūkdavo ir amerikiečio Tomo Fordo kolekcijose, gerokai keisčiau, kad savo identiteto vengė tikra italė.
Svarbus kolekcijos kūrimo procese buvo ir fotografas italas Gian Paolo Barbieri, kuris fiksavo “jet-set” stilių, netikėtą aplinką, žaidė su spalvomis, kompozicijomis – jo nuotraukose buvo galima išvysti modelį dykumoje ar ant stogo Marakeše. Drabužiuose buvo subtiliai atskleistas ir japoniškas motyvas – kai kurie paltai bei suknelės buvo marginti japoniškus tapetus primenančiais raštais.
Smagu, kad šįkart viskas pasikeitė, nes drabužiai simbolizavo itališkos mados grožį, septintojo ir aštuntojo dešimtmečio sandūrą, žaidimą su ryškiomis spalvomis: žalia, rožine, geltona, mėlyna. Apie atsigavimą bylojo ir 180 laipsnių kampu apsuktas „Gucci“ moters įvaizdis – prieš pusmetį stebinusi XIX amžiaus nuotaikomis, ji šįkart atrado architektūriškai banguotus audinius, įdomius suknelių kirpimus, kai, rodos, audinys pilnai dengia kūną, tačiau seksualumo įspūdis išlieka dėl kirpimo eksperimentų drabužio nugarinėje dalyje. Ji atrado ir tunikas, platėjančias kelnes, išilginančias siluetą bei leidžiančias jaustis patogiai visą dieną, o ypač kaitriomis vasaros dienomis. Tiesa, dalis drabužių buvo pasiūti iš lino – tai dar vienas puikus triukas, nes ant jo puikiai atrodė gyvatės odos rašto antspaudai, o natūralus audinys leidžia odai kvėpuoti bei drabužiui išlaikyti siluetą.
Vakarinė kolekcijos dalis nuo pagrindinės skyrėsi ir diena nuo nakties – F. Giannini teigė norėjusi tiesiog peršokti visą spalvotąją sekciją bei finalinį tašką padėti su juodais bei baltais drabužiais. Ir jai puikiai pavyko – ilgos juodos bei baltos suknelės žavėjo nemažomis V formos iškirptėmis, buvo dekoruotos banguotu audiniu, o kai kurie trumpesni modeliai bei kostiumėliai buvo dekoruoti perregimo audinio akcentais, gaubusiais pečių sritį.
Net jei šios kolekcijos drabužiai nuolatinių pirkėjų neįtikins bei nepaskatins atsigręžti į ryškesnes spalvas ar itališką stilių, daugelio simpatijas pavergti turėtų pristatymo metu matyta avalynė, rankinės bei aksesuarai. Itin minimalistiškos, tačiau neabejotinai gundančios aukštakulnės basutės nustebino švariu, grynu siluetu, vos viena kita dekoratyvine detale (sagtis, metalo akcentai), tačiau buvo pasiūtos iš puikios vienspalvės arba ryškios gyvatės odos. Taip pat atrodė ir nedidelės rankinės su ilga rankena arba stilingos delninukės – odinės, ryškios, praktiškos. Kiek netikėtas pasirodė nebent sprendimas finalinėje kolekcijos dalyje parodyti delninę, pagamintą iš „plexiglas“ medžiagos. Atskiro komentaro verti kolekcijos papuošalai. Kaip teigė pati F. Giannini, jie buvo įkvėpti legendinės aktorės Elizabeth Taylor brangenybių kolekcijos, tačiau tyčia stengtasi nesivaikyti prabangos – norėta sukurti kažką, kas tik primintų jos stilių, tačiau tiktų moderniai moteriai.
Keista, tačiau šįsyk savo Europos mados savaičių maratoną pradėjusi Pat McGrath beveik nelietė antakių, nors juos nuolat balindavo arba ryškindavo. Tokį savo sprendimą ji paaiškino tuo, jog Niujorke ir taip netrūko išryškintos antakių linijos, o Milanui reikia daug daugiau – spindesio, blizgesio: “Neketiname daugiau kelti nuobodulio su “nuogo veido” stiliumi – Milane tai paprasčiausiai būtų keista.” Tad makiažas išties spindėjo – P. McGrath atkreipė dėmesį į švelnias, tačiau švytinčias riešutų spalvas, padūmavusį efektą, kurį išpopuliarino supermodelis Marisa Berenson.
VIDEO
Nuotraukos style.com
Bučkis