Kartą išgirdusi pasakymą „mados atmintis labai trumpa“ jo niekada nepamiršau, nes tai – turbūt patys taikliausi žodžiai, galintys apibūdinti sudėtingus mados procesus. Kiekvieną sezoną tarsi netikėtos naujienos pristatomos beveik tos pačios tendencijos (čia tinka sparnuota frazė „Florals for spring? Groundbreaking“), po kiekvieno sezono užmarštin grimzta ką tik sensacijomis vadinti veidai, vieną jauną talentą keičia kitas. Trumpa mados atmintis dizaineriams suteikia laisvę drąsiai interpretuoti bei skolintis praeityje sugalvotas aprangos idėjas, viską pateisinti posakiu „dviračio neišrasi“ ir galvoti, kad „Chanel“ yra Karlas Lagerfeldas, o „Celine“ – Phoebe Philo. Istorija ar kontekstas tampa neįdomu, svarbu tai, kas yra dabar. Vis tik šis reiškinys pradėjo keistis į mados areną grįžus prancūzui Hedi Slimane – jis supurtė legendinių mados namų pamatus, mados žurnalistus suskaldė į dvi grupes, privertė nerimauti prekės ženklo gerbėjus ir mados istorikams užminė ne vieną mįslę. Kokią Pandoros skrynią atvėrė H. Slimane? O galbūt Pandora – jis pats?
Apie H. Slimane pastarųjų metų veiklą bei jos sukeltas audras parašyti norėjosi jau senokai, tačiau vis trūko aiškumo, logiką užvaldydavo emocijos, nesinorėdavo vertinti pernelyg griežtai ir skubotai. Nuo dizainerio debiuto ant „Saint Laurent“ podiumo praėjo jau daugiau nei pusmetis. Žinoma, kalbos netyla, daugelį šokiruoja naujojo muzikinio projekto veidai Courtney Love ir Marilyn Mansonas, tačiau pamažu atsigręžiama į mados namų istoriją ir pradedama suprasti, ką savo kūryba H. Slimane bando pasakyti „Saint Laurent“ klientei. Žinoma, tai nebe garsioji velionio mados namų įkūrėjo mūza Catherine Deneuve, ne elegantiška paryžietė. Tai naujos kartos pirkėja, kuri, pasak kritikės Cathy Horyn, puikiai supranta, kad drabužiai galbūt ir nieko verti, tačiau dėžutė „Saint Laurent Paris“ etikečių kainuoja milijonus.
Sunku pamiršti 2012-ųjų kovą, kai buvo paskelbta apie buvusio „Yves Saint Laurent“ dizainerio Stefano Pilati nepratęstą kontraktą ir sprendimą mados namų vairą perduoti į mados industriją sugrįžti panorusiam H. Slimane. Prieš tai net septynerius metus (2000-2007) kūręs įstabias „Dior Homme“ kolekcijas, kurios puikiai įkūnijo „indie“ stiliaus iškilimą tiek roko, tiek mados pasaulyje, prancūzas net svarstė galimybę atidaryti savo mados namus. Vis tik planas žlugo nepavykus susitarti su PPR (dabar „Kerring“) koncernu. Tiesa, prie nesugebėjimo rasti kompromisą prisidėjo ir paties dizainerio arogancija – visuomet pasižymėjęs ekscentriškumu bei išskirtiniu laisvės troškimu, H. Slimane tiesiog nenorėjo jokios kontrolės ar įsakymų iš viršaus, tad grįžo prie kitos mėgstamos veiklos – fotografijos, persikėlė į Los Andželą.
Ne paslaptis, kad H. Slimane vardas buvo minėtas ir narpliojant „Dior“ dilemą, tačiau sudėtinga mados lygtis buvo išspręsta itin įdomiai – „Dior“ vadovu tapo belgas Rafas Simonsas, į kurį H. Slimane jau senokai žvelgia su keistoku pasipiktinimu. Tai – vienas iš daugelio motyvų, kodėl H. Slimane taip skubėjo sugriauti senąjį „Yves Saint Laurent“ įvaizdį, o tam visai neprieštaravo mados namų vadovybė. Nenorėta nusileisti „Dior“ bei leisti sukelti didesnę sensaciją. Taip prasidėjo pusmetį trukusi visų salonų renovacija, iš pavadinimo dingo žodis „Yves“, H. Slimane oficialiai duota visiška kūrybinė laisvė rūpinantis tiek moterų, tiek vyrų aprangos linijomis. Beje, būtent R. Simonso atvykime į Paryžių slypi ir garsiai nuskambėjusio konflikto su „New York Times“ apžvalgininke Cathy Horyn priežastis – mat jau daugiau nei dešimtmetį kritikė savo simpatijas atiduoda tyliajam belgui, o H. Slimane laiko tiesiog dideliu „grunge“ ir „indie“ stiliaus gerbėju be didesnių talento apraiškų. Žinoma, įtampa neatslūgo C. Horyn nesulaukus kvietimo į „Saint Laurent“ pristatymą bei pasirodžius ne itin maloniam jos straipsniui apie debiutinę dizainerio kolekciją.
Nors aštri ir skaudžiai durianti C. Horyn plunksna tiesiog perrašė tai, ką galvojo daugelis, H. Slimane kūryba sukėlė nemažai diskusijų apie mados žurnalistų objektyvumą bei žodžio laisvę. Apžvalgininkai tarsi susiskaldė į dvi dalis – vieni tiek pavasario, tiek rudens kolekciją vertino labai teigiamai, o kiti ją maišė su žemėmis bei švystelėjo ne vieną akmenį dizainerio daržan. Jeigu mados kritiko darbui būtinas nuodugnus mados istorijos išmanymas bei sugebėjimas logiškai, protingai vertinti bent dalinai atsiribojant nuo asmeninio skonio, kodėl nuomonės buvo tokios skirtingos? Žinoma, apžvalgose paprastai matome tik džiugius, teigiamus (arba neutralius) kūrybos vertinimus – tai tapo norma dėl nenoro prarasti reklaminių užsakymų, leidėjų spaudimo. Be to, po C. Horyn incidento žurnalistai baiminosi nebegauti ir kvietimo į svarbų pristatymą, net jei dalis vietų buvo stovimos (užsienyje apžvalgininkai paprastai sėdi pirmosiose eilėse). Šis ekstremalus žurnalistų elgesys tarsi leido suprasti, kurie iš jų paklūsta komercijos skyriaus nurodymams ir bijo audringos dizainerio reakcijos (H. Slimane net paskelbė piktą atvirą laišką, skirtą C. Horyn), o kurie išdrįsta rašyti tai, ką galvoja. Sunku nesižavėti vieno apžvalgininko mintimi: „If you want a puff piece in the paper, buy an advert. You can afford it. The rest is something called „journalism“. („Jeigu norite sau skirtų gražių puslapių žurnale, nusipirkite reklamą. Jūs tai galite sau leisti. Visa kita palikite tam, kas vadinama žurnalistika.“)
Kolekcija, teigiama įspūdį palikusi nebent prekybos tinklų atstovams (tai, kas patenka į žinias, patenka ir į pirkėjų krepšelius), smarkiai nuvylė mados gerbėjus. Savo karjeros „Dior Homme“ laikotarpiu žavėjęs puikiais ir visuomenės nuotaikas atitikusiais vyriškais drabužiais (jie priminė madingą bohemišką Pete Doherty įvaizdį ir privertė K. Lagerfeldą laikytis dietos), ant „Saint Laurent“ podiumo H. Slimane parodė tai, kas jau buvo morališkai pasenę. Siauros kelnės, plačios skrybelės, bohemiškas stilius kūrėjo pamėgtame Los Andžele išpopuliarėjo būtent jo darbo „Dior Homme“ laikais, tačiau Europai tai jau buvo praeitas ir seniai pamirštas etapas. Praūžė minimalizmo banga, atėjo mados Renesansas. „Indie“ merginos, aklai kopijuojančios Kate Moss stilių, liko kažkur 2005-uosiuose ir paprasčiausiai nebedomino stilingų minimalisčių.
Panaši problema ištiko ir itin priešiškai sutiktą 2013-ųjų rudens-žiemos kolekciją – „Financial Times“ ją pavadino „prasta „Topshop“ kopija“, o „Daily Telegraph“ negailestingai rėžė, kad vaizdas priminė „paskutinį dvidešimtmetės paauglišką pasispardymą“. Nemaloniai atrodė ir straipsniai, kuriuose žurnalistai citavo neįvardintas redaktores ir jų piktas replikas po pristatymo, o viena apžvalgininkė net parašė, kad grįžusi namo būtinai apkabins savo senus „Yves Saint Laurent“ apdarus ir jiems pasakys, kaip juos brangina. Tokią reakciją suprasti nesudėtinga – publiką itin elegantiškomis kolekcijomis išlepinęs S. Pilati (beje, per aštuonerius darbo metus patrigubinęs mados namų pelną) ant podiumo tikrai nebūtų užkėlęs prastai atrodančios „babydoll“ tipo suknelės, iš „Nirvana“ gerbėjo spintos pasiskolintų languotos flanelės marškinių, tinklinių pėdkelnių ir prie figūros nepritaikytos odinės suknelės.
Bandydama pasakyti komplimentą, kolekciją dar labiau sumenkino dizainerio mūza C. Love: „I am having gasms at the idea of rich ladies buying what we used to wear, finally someone got the actual look exact“ („Mane svaigina mintis apie turtingas moteris, perkančias tai, ką kadaise dėvėjome mes. Pagaliau kažkam pavyko atkurti tikrąjį įvaizdį“). Pačiam H. Slimane tai nemotais ir jis dainininkę (?) nufotografavo mados namų reklaminei kampanijai, taip tarsi pareikšdamas, kad C. Deneuve kultui atėjo galas. Tačiau ar septintojo dešimtmečio elegancijos nereikėtų keisti į XXI-ąjį amžių, o ne dešimtojo dešimtmečio „grunge“ erą? Būtent taip ir išnyko trumpos mados atminties iliuzija – kai kuriems dalykams pamiršti neužtenka ir dvidešimties metų.
Mano galva, didžioji šios kolekcijos problema yra net ne ryški C. Love įtaka ar išties prastai atrodantys drabužiai, o paties dizainerio nesugebėjimas komunikuoti (jis į užkulisius neįsileidžia žurnalistų) bei tiksliau išreikšti savo idėjų. Taip, niekam ne paslaptis, kad jis dievina JAV Vakarų pakrantės stilių bei lėtą gyvenimo būdą, trokšta laisvės ir nekenčia kontrolės, tačiau šiandieninis mados pasaulis gerokai skiriasi nuo to, kuris dizainerį supo „Dior Homme“ laikais. Teks pripažinti ganėtinai šokiruojančią mintį – nors pati kolekcija atrodė išties prastai, H. Slimane į mados namus sugrąžino… jų dvasią. Taip, S. Pilati darbai buvo nepriekaištingi, tačiau su Yves Saint Laurent’o idėjomis jie neturėjo labai daug bendra. Tai keistai skamba ir mados namų gerbėjams, kuriems raidės YSL iškart asocijuojasi su „Belle de Jour“, „le smoking“ bei mitinės paryžietės įvaizdžiu. Jeigu grįžtumėte į archyvus ir panagrinėtumėte Y. Saint Laurento septintojo-aštuntojo dešimtmečių darbus, pastebėtumėte, kad jo pristatyta „pret-a-porter“ koncepcija padėjo tašką auksinio „couture“ amžiaus istorijoje, pamatytumėte panašius siluetus, „babydoll“ sukneles, masyvius kailinius paltus, gatvės žmonių įkvėptą stilistiką. Pats dizaineris tuo metu buvo susižavėjęs kylančiomis maišto idėjomis, noru griauti nusistovėjusius elegancijos kanonus, tad nebijojo eksperimentuoti ir būti nušvilptas kritikų. Galima rasti net sąsajų tarp naujojo mados namų muzikinio projekto ir Y. Saint Laurento meilės muzikos elitui – juk būtent prancūzas pasiuvo vestuvinį Biancos Jagger kostiumą!
Tačiau visa tai populiariojoje mados istorijoje liko nepastebėta, o šiandieninė mada kuria nelabai teisingą įvaizdį, kad K. Lagerfeldas yra „Chanel“, o S. Pilati buvo „YSL“. Net pats kaizeris Karlas yra pripažinęs, kad pirmąsias jo kolekcijas „Chanel“ kritikai išpeikė, o ir pati G. Chanel jo darbų veikiausiai nesuprastų. Jokiu būdu negalima pateisinti paprasčiausiai pigiai atrodančių H. Slimane drabužių su gerokai užkelta kaina, tačiau jo idėja bei noras reformuoti mados namų įvaizdį iš tiesų artimi Y. Saint Laurento požiūriui į madą. Tam pritaria net ilgametis mados namų vadovas bei paties legendinio dizainerio partneris Pierre’as Berge, pirmasis pagyręs H. Slimane už drąsą ir pareiškęs, kad būtent tokių pokyčių reikėjo mados namams.
Istorijos moralas? Galbūt Y. Saint Laurento gerbėjos išties paseno su pačiu kūrėju, mados namams reikėjo naujovių, o H. Slimane padarė klaidą gilindamasis ne į XXI-ojo amžiaus aktualijas, o prisimindamas madai ne itin palankų dešimtąjį dešimtmetį. Šunys loja, karavanas eina – greitu metu paaiškės, ar H. Slimane kritikai peikia ne be reikalo ir jo arogancija tikrai griauna mados namų įvaizdį, ar pasirodys, kad YSL vis tik vertėjo prarasti Y. Kad ir kaip bebūtų, šį spektaklį stebėti įdomu – to mada artimiausiu metu tikrai nepamirš.
Naujausia muzikinės kampanijos dalis – prancūzų elektroninės muzikos duetas „Daft Punk“
Nuotraukos Saint Laurent Paris, nymag
Bučkis