Kaip niekada ilga, paženklinta dešimtimis naujų vardų ir daugeliui simbolizuojanti galimybę patekti į vieną didžiausių mados rinkų pasaulyje. Jeigu minint Londoną, Milaną arba Paryžių dažniau kalbama apie ne pirmą dešimtmetį skaičiuojančius prekės ženklus ir tradicijų tąsą, Niujorko mados savaitės įvaizdis primena keliautojų pasakojimus apie naująjį pasaulį, kur žaidimo taisyklės dar net nesukurtos.
Nesupraskite neteisingai – svarbiausias už Atlanto esantis mados centras kasmet generuoja milžiniškas pajamas ir ikonomis laiko sėkmingus verslininkus Ralphą Laureną, Tommy Hilfigerį bei Michaelą Korsą. Tačiau vis daugiau ekspertų pastebi, kad Niujorko mados savaitė vis labiau primena dizaino mugę, o jaunųjų kūrėjų gabumai neretai slypi visai ne eskizuose ar studijose. Taip, jie talentingi, tačiau jų statomose verslo imperijose kūryba nebėra prioritetas. O gal ir neturėtų būti?
Kai oficialus mados savaitės kalendorius turi būti praplėstas bent keletui dienų, renginių sąrašą kasmet papildo dešimtys naujų vardų, o ir taip judrios didmiesčio gatvės tampa paralyžiuotos dėl geltonų taksi ir juodų automobilių su asmeniniais vairuotojais antplūdžio, Niujorko mados elitas džiūgauja. Nors tradicinis jaunų kūrėjų tikslas yra sėkminga karjera Europoje, pirmuosius žingsnius daugelis renkasi žengti ne, kaip būtų galima pagalvoti, Londone, o Niujorke. Nes jis liberalesnis, žadantis atverti daugiau durų, padedantis greičiau perprasti verslo subtilybes. Netgi garantuojantis didesnį žiniasklaidos dėmesį, nes kiekvieną sezoną stebėti pristatymų atvyksta vis daugiau įvairių leidinių bei internetinių portalų atstovų iš viso pasaulio. Galbūt pirmoji kolekcija nesulauks pagyrų iš įtakingų stilistų ar redaktorių, tačiau kažkas, norintis gauti bet kokios autentiškos medžiagos iš mados džiunglėmis tampančio Niujorko, mielai ateis į privačią peržiūrą ar, dizainerio sėkmės atveju, pristatymą.
Per pastaruosius dešimtį metų būtent taip savo karjeras sukūrė šiandien puikiai žinomi ir neretai būsimosiomis mados viltimis vadinami kūrėjai Alexanderis Wangas, Thakoonas, Jasonas Wu ir vienas naujausių auksinio mados jaunimo grupės narių Josephas Altuzarra. Pradėję nuo nedidelių pristatymų apleistose (dabar jau madingose) erdvėse ir didmiesčio rajonų gyventojų aprangos interpretacijų, jie sukūrė kai ką, kas apibūdina viso praėjusio dešimtmečio laikotarpį – gatvės madą, gyvuojančią ant podiumo. Tranki jų pristatymų muzika, perpildyti vakarėliai ir drabužiai, kuriuos šiandien dėvi tiek industrijos grietinėlė, tiek merginos iš Bruklino, privertė Niujorko grandus Oscarą de la Rentą bei Caroliną Herrerą laukiamiausių šou titulą perleisti į gerokai jaunesnes rankas. Kurių prisilietimas (o jei tiksliau – vardinė etiketė) šiandien gali būti lyginamas su antikine legenda apie karalių Midą.
Iš pirmo žvilgsnio sunku pasakyti, ką jaunosios kartos kūrėjai turi tokio ypatingo, ko stokoja į mados istorijos puslapius įrašyti veteranai. Taip, pažvelgus į podiumu bėgiojantį ir nuoširdžiai besilankstantį A. Wangą sunku sulaikyti šypseną, J. Wu vis dar džiaugiasi išsipildžiusia svajone aprengti Pirmąją JAV ponią. Smagu matyti ir visuomet draugiškai atrodantį Prabalį Gurungą, netikėtai vienu populiariausių miesto dizainerių tapusį J. Altuzarrą. Didžioji dalis jų – azijiečiai, tarsi įgyvendinantys amerikietišką svajonę ir kuklumą derinantys su jaunatvišku veržlumu. Iš jų išsiskiria nebent Paryžiuje kūręs belgas Olivieris Theyskensas, šiuo metu kuriantis prekės ženklui „Theory“. Vis dėlto bent keletą sezonų akyliau stebėjus Niujorko mados savaitę nesunku suprasti, kad šis jaunųjų JAV Rytų pakrantės genijų momentas – labai gerai apgalvotas žingsnis, o iš pažiūros nerūpestingas elgesys, paprastumu ir praktiškumu žavinčios kolekcijos yra įvaizdžio dalis.
Manau, net nereikia kalbėti apie kūrėjų aktyvumą socialiniuose tinkluose, kruopščiai vystomus prekybos planus ar paprasčiausią žavesį. Svarbiausias šių dizainerių bruožas – neįtikėtina nuojauta, sugebėjimas užčiuopti šių dienų mados pulsą ir jį komercializuoti, paversti geidžiama preke su atitinkama kaina kartoninėje kortelėje. Nors nederėtų idealizuoti europietiškos mados ir iškelti jos kaip besivadovaujančios tradicinėmis kūrėjų vertybėmis, originaliausias Londono, Milano bei Paryžiaus idėjas įsimylėsite tikrai ne tą sezoną, kai jos pasirodo ant podiumo. Jos jums pradės patikti tuomet, kai bus perleistos per Niujorko dizainerių idėjinį filtrą, supaprastintos, tarsi iškart pateiktos pirkėjui. Niujorke nėra vietos konceptualumui – ant podiumo reikia prekės, kurią dėvėti norisi dabar. Todėl neverta stebėtis, jeigu kai kurių dizainerių kolekcijos primena Nicolas Ghesquiere, Miuccios Prados ar Martino Margielos darbus – Europoje jų idėjos buvo prilygintos moderniajam menui, o P. Gurungas, J. Wu ar J. Altuzarra jas pritaikė realiai savo klientei.
Itin daug apie šį Niujorko kūrėjų fenomentą pradėta kalbėti būtent rudens-žiemos sezono mados savaitės metu, kai kritikai pradėjo ją lyginti ne su erdve naujoms idėjoms, bet paprasčiausia dizaino muge. Dėvimi drabužiai, patrauklūs aksesuarai, pasirinkimas nuo kukliausių marškinėlių iki prabangių kailių. Sunku paneigti, kad vaizdinys patrauklus, tačiau tai nėra mada, kuri stimuliuoja fantaziją ar skatina ieškoti netikėtų sprendimų. Tai – prekių paroda, kuri iškart persikelia į tokias prekybos vietas kaip „Moda Operandi“ ar „Net-a-Porter“. Todėl prieš dešimtį metų ant „Dolce & Gabbana“ (ironiškas pavyzdys turint omenyje dabartinį šių mados namų įvaizdį…) ar pernai ant „Fendi“ podiumo matyti spalvoti kailiai sukelia emociją, o J. Altuzarros analogas kviečia pirkti. „Prada“ pastelinis satinas intriguoja, o P. Gurungo atrodo paruoštas salono lentynoms.
Nors visa mados industrija jau keletą metų eskaluoja pernelyg kasdieniškos ir dėvimos mados idėją, būtent Niujorko kūrėjai vadinami perspektyviausiais ateities talentais. Tais, kurie kada nors užims K. Lagerfeldo, M. Prados, R. Simonso ar D. Van Noteno vietas. Tačiau ar jie sugebės iš komercinio modelio persiorientuoti į visiškai kitokią aplinką, kur svarbiausias kūrybinis talentas, o ne verslumas? Galbūt pati aplinka pasikeis jiems tinkama linkme? Būtent pastarąjį variantą patvirtina A. Wango atvejis – jaunas amerikietis „Balenciaga“ kūrybos direktoriumi tapo mados namų vadovybei tikintis jaunajai pirkėjų kartai patrauklesnio įvaizdžio ir geresnių pardavimų rodiklių. Ir kol kas daugelis tuo džiaugiasi bei laukia, kuris savą imperiją Niujorke statantis genijus bus kitas. O paties A. Wango rudens kolekcijoje ne vienas modelis priminė jo pirmtako N. Ghesquiere idėjas. Tiesa, iki dabar taip ir neįvertintas.
Nuotraukos vogue.com
X
P.S. Atsiprašau už ilgą tylą tinklaraštyje. Tikiuosi, kad nuo šiol pavyks jį pildyti kiek dažniau ir galbūt net pristatyti keletą naujų idėjų. Stay tuned!